Ar kada stebėjote savo šunį po pasivaikščiojimo grįžus namo? Jei jis įnirtingai laižo ar kramto kojas, tai nėra tiesiog prausimasis. Tai signalas, kad jo pėdutėms skauda. Lietuvoje šunų letenoms tenka milžiniškas krūvis: nuo aštrių druskų ant šaligatvių žiemą iki degančio asfalto vasarą. „Švari letenėlė“ komanda dalinasi patirtimi, kaip padėti savo draugui išvengti skausmo.
Daug kas galvoja, kad pėdutės yra tarsi guminiai padai, bet iš tikrųjų tai jautriausia šuns kūno dalis. Per jas šuo jaučia paviršių ir netgi vėsinasi. Jei oda išsausėja ir suskirsta, kiekvienas žingsnis tampa kančia. Į mikro įtrūkimus patekęs purvas ar miestų chemija sukelia lėtinius uždegimus. Todėl šuns pėdučių priežiūra turi tapti tokiu pat įpročiu, kaip ir kasdienis maitinimas.
Dauguma daro klaidą – tik perbraukia letenas drėgnu skuduru. To neužtenka. Po lauko pėdutes būtina nuplauti drungnu vandeniu, kad pasišalintų visi reagentai. Tačiau čia slypi svarbiausia paslaptis: būtina kruopščiai nusausinti tarpupirščius. Drėgmė tarp pirštų yra tiesiausias kelias grybeliui atsirasti. Jei tarpupirščiai nuolat šlapi, šuo pradės juos kramtyti, o oda paraus.
Lietuviška žiema yra negailestinga. Druska tiesiog „suėda“ jautrią odą, todėl prieš einant į lauką pėdutes verta patepti apsauginiu vašku. Vasarą turime kitą bėdą – asfaltą. Jei negalite ant kelio išlaikyti savo delno penkias sekundes, vadinasi, jūsų šuniui ten eiti per karšta. Tokiomis dienomis rinkitės pasivaikščiojimus miško takais arba žole.
Jei pamatėte, kad pėdutės tapo šiurkščios kaip švitrinis popierius arba tarpupirščiai skleidžia nemalonų kvapą – laukti nebėra ko. Naudokite tik natūralius balzamus, nes viską, ką užtepsite, šuo greičiausiai nulaižys. Mes, „Švari letenėlė“, tikime, kad laimingas šuo yra tas, kuris gali bėgti per žolę nejausdamas jokio diskomforto.
